Intuicija

Greiti žingsniai aidėjo tyloje. Staigūs merginos judesiai vis sudrumsdavo tą slegiantį vakaro orą. Jos ryškūs plaukai vis plaikstėsi į šonus, lyg dairydamiesi ar niekas neseka iš paskos. Ji labai skubėjo-tiesiog skriejo tamsia gatve. Staiga kažkas patraukė merginos dėmesį. Tas garsas...tas šaižus garsas lyg kas brėžtų nagais per mokyklinę lentą...jis skverbėsi panelei į smegenis ir spiegdamas niokojo jos pasąmonę. Ji pradėjo nerimauti ir dar labiau paspartino žingsnį. Dar kartą apsižvalgiusi ji išvydo, kas skleidžia tą siaubingą garsą. Senas, nutriušęs vaiko vežimėlis, prikrautas rūbų, senovinių daiktų, popieriaus lapų, stumiamas paliegusio vyruko, kuris žiūrėjo tik į žemę ir niekur kitur. Mergina sustojo ir nustebusi negalėjo atitraukti akių. Tas senis ją užhipnotizavo. Jis tolygiai judėjo, iš visų jėgų stumdamas tą girgždantį vežimėlį, kuriame anksčiau galbūt buvo jo vaikas. Merginos fantazijai nebebuvo ribų. Jos mintys, rodos, nuskriedavo prie pat praeivio ir klausinėdavo jo visokių keistų klausimų. Ji norėjo išsiaiškinti, kas tasai susikūprinęs, galbūt jau niekam nebereikalingas vyras, kuris tempė iš paskos ploną, rėžiantį ausis, garsą. Mergina pradėjo girdėti savo pačios alsavimą. Atrodė, kad ją tas vyras stebi, nors jis jau tolo gatve nė neatsigręždamas. Panelė nusisuko ir pradėjo bėgti, bėgo tol, kol pasiekė apšviestą šaligatvio lopinėlį. Ten ji jautėsi saugesnė. Tačiau netrukus vėl pasigirdo šnaresys ir neramios mintys vertė ją vėl lėkti. Tad mergina bėgo ir bėgo, šį kartą net bijodama atsisukti...galų gale ji nurimo, tik jau rakindama duris išgirdo cypimą, lygiai tokį patį, kokį girdėjo gatvėje. Po sekundės durys pačios atsidarė ir tamsoje mergina pamatė vežimėlį. Tai buvo tas pats vežimėlis, tačiau vietoj senų daiktų ten gulėjo į seną maršką suvyniotas kūdikis...

Skubu visur skubu

Lekia, skuba, bėga, skuodžia...
Stogas man jau trupa ir važiuoja.
Visur tik ūžia, dūzgia, bamba, skamba...
Bet laikausi aš dantis savo sukandus.
Šen ir ten lakstau aš palei vėją,
Bet velia plaukus laikas tas skubus.
Ariu aš, dirbu, lyg kokia siuvėja
Bet tai gyvenimas ir niekad jau kitaip nebus.

Kartais noris atsikvėpti ir tiesiog sėdėti,
Žvelgti tik į vieną tašką, tol kol koks žmogus išblaško,
Bet mano avilys iš vaško tikslaus grafiko kaskart paprašo.
Tad poilsio nėra nė lašo, ir sėdžiu aš ant beribio darbų krašto.

Pusė

Rodos, dar vakar širdis tyliai ramiai sau kvėpavo...
Rodos, dar vakar plaučiai lengvai sau alsavo...

Praėjus laikui, praėjo ir lengvumas
Aplankė mane nelauktas chaotiškumas

Šešis mėnesius dunksėjo širdis lyg patrakus
Laksčiau visur, lyg nuo meilės būčiau apakus

O kam tas lyg? Taip ir buvo.
Tik pusę to laiko man tiesiog nedašuto..

Myliu! Šaukiu aš balsu
Ir atgarsis grįžta..o gal tai Tu?!

Rodos, dar vakar manęs nepažinojai
Rodos, dar vakar šiltai mane apklojai...

Tavo Fėja

Stiprios mintys

Aš stipri.
Kas rytą pramerkusi akis, džiaugiuosi nauja diena, nes ji reiškia, kad akimirka, kai Tu sugrįši vis artėja.
Kiekvieną vakarą, prieš užmiegant,mąstau apie mus, apie visus mūsų nuveiktus "žygdarbius".
Ankščiau niekad nebūčiau pagalvojusi, jog bus žmogus, kurio juokas ar šypsnis sušildytų mano širdį...
Kiekvienas Tavo ištartas žodis man labai daug reiškia, todėl aš visad stengiuosi tavęs įdėmiai klausytis.
Kai nėra galimybės su tavimi realiai susitikti, man pakanka tavo kvėpavimo ir aš iškart jaučiuosi arčiau Tavęs.
Daug kas bijo kutenimo, tačiau niekas neprilygs Tavo blakstienų kutenimui, juk tada tu kuteni širdį..
Kartais man norisi tiesiog susipakuoti save į dovanų dėžę ir išsisiųsti pas Tave..
Aš Tavimi pasitikiu, galėčiau su Tavimi žaisti šachmatais telefonu, todėl ir myliu..
Taip. Aš stipri.

Vaikystės prisiminimas

Minu aš žavų dviratuką,
Surišus plaukus į kaseles.
Gera, šilta- galvelė sukas,
Rodos,užsimerksiu ir tolyn mane nuneš.

Mirkt. Aplinkui nieko nebeliko:
Nei dviračio, nei geltonų kasų.
Tik vėjas ūžia- jam pavyko..
Nunešė mane jis aukštai virš debesų.

Aplinkui balta, lyg bepročių namuose.
Ir šalta, lyg Aliaskos gelmėse.
Nė garso, nė kvapo- nieko čia nėra.
Rodos, stoviu ant balto lapo, kur pati turiu nupiešti, kas kur yra.

Piešiu aš namą, vyrą ir jo žmoną,
Dar šalia jų du vaikus,
Šunį draugišką be proto,
Kuris bus tai bent judrus.
Ši šeima turės dar sodą,
Kuriame augins vaisius,
O kas vakarą kais puodą
Ir sveikai maitins vaikus.

Mirkt. Plaikstos kasos palei vėją.
Kaire dešine kaire dešine-minu į kalną kiek galiu.
Dviratukas nuriedėjo..
O prisiminimai grįš-TIKIU.

Ilgesys

Ilgesys jau begalinis mane vejas.
Su griausmu atskuodzia is tamsos.
Gal yra pasprukti koksnors kelias?
Gal žvejys tą baimę sužvejos?
Tiesa tame, kad kelio čia nėra,
Tėra tik plonas siauras takeliūkštis.
Vadinasi lieku aš čia
Ir lauksiu baiksciai kaip vaikiūkštis.
Būsiu tol čia, kol prašvis
Ir ilgesio jausmas pranyks,
Aš vėl laisvai kvepuot galėsiu,
O tave savam glėby turėsiu.

Laukimas

1diena: tu dar nepajautei, kad jis išvykęs, tiksliau tau atrodo, kad kita diena jus vėl susitiksit. 2diena:toks įspūdis, jog jį kazkas pagrobė, bet tu dar turi vilties jį susigrąžinti. 3diena: tu jau gali susisiekti su juo, bet jis lyg ikalintas už neiveikiamos stiklo sienos, tu ji matai, bet negali paliesti ir prisiglausti. 4diena: tau ima stigti paprasciausių jo frazių, tu pradedi panasiai kalbėti, kaip jis kalbedavo būdamas su tavimi. 5diena: labiausiai pasiilgai jo buciniu ir glamoniu, degi noru ji isbuciuoti. 6diena: prasideda sapnai susiję su juo, tad net naktį nebegali jo pamiršti.7diena: visiems draugams pasakoji, koks jis nuostabus ir kiek jis visko moka, kaip jis puikiai viską padaro, pasako ir t.t 8ta diena: tau reikia issilieti, tu reki į pagalve, apverki visa paklode, kol atsiranda drauge, kuri bent tam kartui paguodzia. 9diena: tau prasideda paranoja, kad jis paliks tave su kita, nors ir nieko dar ten nepazista:s 10diena: tu nebekenti laimingu porų, jos tau primena jus. 11diena: kalbėdama su juo jauti kaip kaupiasi ašaros-tikrai sunku. 12diena: nupiesi piešinį, kuris bent kažkiek tau primena jus. 13diena: lauki jo laiško,kad turėtum rankose popieriu, kuri neseniai liete jis...

Pastebėta

Šviesus megztukas, balti marškiniai, tvarkinga šukuosena, juodos kelnės iki puses blauzdu, akinukai su bordiniais remeliais, balta rankine, irrr juodi ispiriami batai ant kulniuku uzdengiantys tik puse pėdos bei sportines baltos kojines su Amerikos vėliava ir užrašu sport- taip apsirengusi senutė sėdėjo priešais mane- tvardziau juoką ;D

Miražai

Viskas primena Tave. Rodos, negaliu atsimerkti:

Tik apsidairau..jau ši vieta matyta,
mūsų seniai aplankyta..
Praeinu pro pievą, kur visad šešėlis mus glostė,
O čia guli pora..visai kitaip čia viskas susiklostė ;s
Kiekvienas laikrodis man primena Tave, ypač jei jis neapverstas
Ir geocatchai..pvz ta plyta, šiandien buvau ten..tarsi svečias nekviestas..
Ar dar ilgai taip? Turiu omeny miražus, kurie vis kamuoja galvelę..
Aš noriu prabusti, būt laimingas žmogus, "paglostyti" savo širdelę

Ilgau pasi

Ir vėl aš tolstu tolyn, tolyn ir vis sunkyn.
Nenoriu nutolt nuo Tavęs
Nutolt taip, kad akys neberas.
Bet tolstu, ne amžinai,
Tačiau sunku, sunku labai.
Žinok, kad kasnakt užmigsiu prie Tavęs
Galvosiu apie Tave tol, kol keliai vėl mus suves.

Skauda

Taip dar niekad neskaudejo. Jauciuos viena, visiskai viena. Visi,tie kiti,atrodo tokie blogi, nieksai, nekenciantys manes. Spaudzia spaudzia- laikaus uz dvieju basliu: vienas daznai salia, o kitas isvis toli toli, o veliau nors ir priartes, vel atitols tik dar toliau ilgiau. Vadinasi, bus dar sunkiau. Dabar jau upes liejas, kas bus poto? Einu i patalus, pagalve asaru pagal grafika laukia

Pasaka 2 dalis

...Ir ta akimirka aš supratau, kad paleisti jo nenoriu. Mes skridome vis tolyn ir tolyn, kur girdejosi tik mano plasnojimas ir jo apsiausto plevenimas.Mažas namelis siaudiniu stogu pamažu pradėjo didėti-is milžinų mes pavirtome adatomis šieno kupetoje.Nusileidom.Kelione istikro buvo neilga, juk aš kas ryt taip keliauju zvalgytis po apylankes, tirti viską, kas gyva, bet si kart mano skrydis buvo kitoks: daug paslaptingesnis, mistiskesnis, juk mano gleznose rankose tysojo juodasis samurajus(taip ji pavadinau dėl išvaizdos), kuris netaip kaip kiti nebuvo kalbus, trykstantis laime ir t.t. Jis buvo Jis.. Aš supratau jau tada, kai pirma karta isvydau jo staigu taciau visai nesuglumusi žvilgsnį...Jis tikejosi mane isvysti,tai dejavu...Iejome į namelio vidų.Viskas buvo savo vietose,kaip visados,kitu akimis chaotiska netvarka.Krestelejom i mano spalvotasias milziniskas pagalves, as kaip visad, sulindau beveik visa...Uzkaiciau žalios arbatos, juk pas mus ji skaniausia. Tik si kart skonio nepajutau, matyt ne tas pojutis buvo astriausias...Net nespėjau mirkteleti, o saule jau buvo beveik nusileidusi, tuo metu Jis atrodė dar israiskingesnis ir idomesnis, kaip koks batuotas katinas(keistas palyginimas, bet mielas ar ne?)Kaip ir kiekviena vakarą namelio duris pirmasis uždarė šešėlis. Taip, tada buvau įsitikinusi, kad nenoriu Jo paleisti...

Pirmyn

Jie sukasi sukasi sukasi.. O aš nejudu, tik mintys kažkur laksto. Tiesiog negaliu nustoti galvojusi apie Katiną, švelnutį svajingą Katiną.
Kryptis aiški-tiesiai ir pirmyn, niekas manęs atgal neleis. O Katino tai ten nebus...
Atremiu galvą į stiklą-vėsų, dar šlaputėlį nuo garų ir žandu braukiu žemyn, dievinu tą garsą, bet ir jis neleidžia užsimiršti.
Tikiuos kai jie suksis atgalios, aš rasiu Katiną savo guoly, stebuklingoj šaly.
Iki- kitas žandas prašosi stiklo.

Kas šlapias ir važiuoja?

Tėtis: Gustai, eik pasivažinėt dviračiu, o tai nenustygsti vietoj. Aš: na gerai važiuojam, Gustai, prisijungsiu ;)
Po 5min.
Koks gražus oras..tikiuos dirbs spurginė
O! Regis debesys kaupiasi..
Po dar 5min
Puiku. Spurgine nedirba
Ir dar po 5min
Aš: Gustai, ar tu čia mane apspjovei, ar lija? Gustas: ir tas ir tas ;D
...
Aš: speedink greičiau! O tai į kalną įslyst reiks..
!!!
(Parodos kalno vidurys) Aš: GUUUSTAI! Mane srovė atgal neša! Gustas tik šypsojosi kaip chamekas ir nieko nesako, aš maniau apsisiosiu iš juoko, visvien niekas nesuprastų, juk buvau kiaurai permirkus ;D
...
Aš: Gustai? Jis: Ką? Aš: lija! Jis: galėtum dirbt orų pranešėja..
...
Aš: Gustai, tikiuos tėtis mus nufotkins(dar vis labai stipriai pliaupiant lietuj, mes vidury ąžuolyno) Jis: jetau! Tu net dabar apie fotkinimąsi galvoji? o.O
Prie laiptinės durų
Tėėti,(šaukiu per langą, gal išgirs) nufootkink mus(tėvai tik žiūri iš viršaus ir juokias) Mama: regis, einu užkaisti arbatos..

Nors spurgų negavom, bet bent jau nusiprausėm ^^

Mono toni ja

Zadintuvas. Truputeli dar pamiegosiu. Antras zadintuvas. Ne-nieko nebus, miegas yra labai svarbus procesas, jeigu jo truksta, vadinasi reikia istaisyti padeti. Ignoruosiu zadintuva. Prasiverusiu duru garsas. Brolis atidares duris nustemba, kad as dar lovoj, nors jau 11.30. Vargais negalais issiropsciu is lovos ir einu praustis. Tingiai sedu prie kompiuterio, tikrinu visas savo lankomas svetaines. Stai ir pietu metas. Zinoma namie nieko nera valgomo, t.y. pati gamintis tiesiog neturiu jegu, kagi-tiks ir sausi pusryciai su pienu(jei jo yra). Nuotrauku redagavimo metas. Kalnas neredaguotu nuotrauku laukia manes, kaip kokios gydytojos, kuri suteiks joms ryskesnes gyvenimo spalvas, panaikins ju sunkumus- nuslifuos taip, kad vaikas prisilietes prie ju nepagautu zuikio. Po geros valandos akys pradeda mirkseti vis dazniau, rankos,rodos, nori jas nuraminti, taciau nepadeda. Tenka pailseti. Po pertraukos vel griztu prie tos dezes, kuri pradeda uzti jei pasedziu prie jos ilgiau. Darbas darbas darbas-apie poilsi nera net galimybes pagalvoti, vel slifuoju, vel montuoju..bang! Kas tai per garsas??? Galvokim logiskai, tai galetu buti bet kas, pavyzdziui, raketa isskridusi i Marsa..bomba, kuria susprogdino mano senasis kaimynas..arba mano dubenelis nuo sausu pusryciu.. Bet ne, as juk matyciau piena, issiliejusi ant zemes piena, taip ir maniau, kad cia viskas del to pieno, ar ne? Sakot ne? Isvis nieko nesakot? Na taip gal jus ir teisus, gal tas bang buvo tiesiog mano vaizduotes padarinys, juk kiekvienas mintyse sako bang, lyg ir.. Stai puikus pavyzdys zmogaus bukles, kai jis yra pervarges, bet dar kupinas..amm kvailu ir nelabai kokiu ideju :D

Geocatchingas.

Ten, kur atsiveria gražiausias Kauno vaizdas, ten kur miestas tarp šventyklos.. nėvelnio neradom -.-
-Šaaalta -Galėčiau duoti, ką nors apsirengti, beeet..^^
-Ar tikrai nepajutai to berniuko? ... O dabar? ^_^
Brrr..Taaip.. drebu labiau nei nuo galvos masažuoklio ;DD

Kavos?

Ar kas esat girdeje, kad zmones po dvieju dienu susipazinimo eitu sedet ir kavute gert? Hm..na gal, gal tik man tai atrodo unreal. Tikiuos gyva grįšiu ;DD Astalavista babys, i hope i will be back ;P

Pasaka ;P

Kartą, seniai seniai gyveno mergina. Ji buvo nepaprasta- stebuklinga. (žinoma neprilygo supermenui).Ji mokėjo skraidyti ir labai mylėjo viską, kas gyva, buvo labai nuoširdi, draugiška su visais..Ir kartą ji, beskraidydama, po Kaunvilio apylinkes(tai jos gimtasis miestas) , pamatė juodą juodą žmogų, nusileidusi arčiau žemės, ji galėjo įžvelgti gan keistą to žmogaus aprangą: apsiaustas ar kažkos rūbas, panašus į chalatą, per juosmenį buvo apjuostas didelis apsauginis diržas, o rankose jis turejo kažką panašaus į kardą. Mergina vis labiau norėdama išsiaiškinti, kas tas nepažįstamasis, artinosi besislapstydama už medžių šakų ir nuolat jį stebėjo. Kuo arčiau ji buvo, tuo ji labiau jaudinosi. Tyliai tyliai.."aš tik prieisiu dar truputį arčiau, noriu pamatyti jo veidą.." Tada nepažįstamasis kažką pajuto, juk jis taipogi buvo nepaprastas(bet vėlgi neprilygo supermenui), pajuto, kad kažkas jį stebi. "Na jau visai netoli, dar dar, nagi atsisuk",- mąstė stebuklingoji panelė. "Tas kažkas, jau labai arti, kas tai galėtų būti?Atsisukt?Neatsisukt?" Skraiduolė ir juodasis tiek daug mąstė, jog neivienas nepastebėjo, kad jie jau stovėjo vienas priešais kitą.- Bonjour, - panašus į samūrajų, vaikinas elegantiškai pasisveikino. Kadangi ši panelė taipogi mėgo romantiką ir prancūzų kalbą, ji irgi pasisveikino. Kokias 5minutes jie analizavo vienas kitą, kas atrodė gan keista, nes juodasis samūrajus, gebėjo suvokti kiekvieno mintis ir pojūčius, bet šį kart buvo kitaip, šį kart tai jam atrodė kaip paslapčių skrynelė, kurią atverti gali, tik išrinktieji žmonės, būtent dėl šios priežąsties jam ji kažkodėl labai patiko, ir jis nuo tos akimirkos nė užką nenorėjo jos paleisti.Kuo toliau, tuo daugiau gražių detalių jis pastebėjo: plaukai tokie..na tokie, kad kai juos palieti, rodos, būtum palietęs pliušinį meškiuką, ji nenustygo vietoj, buvo nepaprastai energinga-tai ore, tai ant žemės, o kai ji pradėdavo suktis..:ta nuostabi žalsva(skaniai žalsva) skraistė plevendavo šalia jos ir atrodydavo, lyg koks pasakiškas minčių debesėlis, kuris tuoj pavirs į garsią mintį..o suknelė, ji buvo neapsakoma, jam atrodė, kad tas spalvas jis tiesiog sugeria į save..ir tampa vis laimingesnis.
Mergina negalėjo atitraukti akių nuo vaikino žvilgsnio, jis buvo toks gilus ir toks paslaptingas, kad bežiūrint į jį, skraiduolė norėjo arba jį pabučiuoti, kad tos akys užsimerktų, arba tiesiog jas stebėti ir analizuoti, kur koks spindesys jo akyse sužiba ir ką kiekvienas iš jų reiškia.
Staiga viskas dingo,liko tik jiedu. Vaikinas nesuvokė, kas darosi, kol nepajautė vėjelio..Merginos akys sužibo:"tu manei, kad tu manęs nepaleisi, bet klydai, aš tavęs nepaleisiu, nes jei taip būtų, tu nukristum ir aš tave prarasčiau" Vaikinas pajuto euforiją-mergina.Jie skrenda.Aplinkui tik niekas.. Ir vėliau jie gyveno ilgai ir laimingai ;D

Fast time

1- labas 2-skype 3-nr 4-tai kas tu? 5-tai kaip cia taip greit viskas?

Je suis Justina.

"Bonjour","Le Nom de jeun fill." Rodos paprastos frazės, kurios nieko nepakeičia, tai tik paprasti žodžiai, niekuo neypatingi žodžiai. BET man nuo jų pašiurpsta oda. Aš galėčiau užsimerkti, atsigulti ir tyliai šnabždėti:(lionomdiožionfij)..nom žion..fijj ir taip užmigčiau..Spėju tai atrodo beprasmiška..Bet tai tik parodo, kad iki truputėlio laimės kartais pakanka tik raidelės, kelių atsitiktinai kažkada sudėliotų raidelių.. "Arevoir"

Just happy

Pam Pam pampamparam..
Niuniuoju vis kazka
Skraidau padebesiais
isimylejusi ar ka?
née dabar man visi sueis xD

Ir vel kazka girdziu,
Dabar jau nebe as,
Paukstelis savuoju balsu,
Tikis, kad kokia paukstyte suras.

Nusisnekejau kaip visada
Bet nebuciau as.
Tad astalavista
Wavinu rankas ;P

Mąstymas.

Užsimerkiu ir mąstau..
Mąstau, mąstau, mąstau..

Kodėl taip sunku yra suvokti, ko aš noriu iš gyvenimo? Nesuprantu savęs, tai kas kitas mane gali suprasti? Niekas. O koks tikslas būti nesuprastam? Jokio. O koks gyvenimas be tikslo? Nekoks. O kaip atrodo nekoks gyvenimas? Taip, lyg tau nuolat nesiseka. Bet man gyevnime kartais ir sekasi, tai kaip čia suprasti? Išvada: mažiau mąstyk, Juste, ir baik su savim kalbėtis.

Atsimerkiu ir mąstau..
Toliau mąstau mąstau..

Aš esu aš.

Baisaus čia daikto, kad nuo pat mažens mąstyta ateities profesija tikriausiai kardinaliai apsivertė aukštyn kojom..Baisaus čia daikto, kad dabar esu pasimetus gyvenime. Ar gi čia kas blogo, kad nesusitvarkau nuolat kambario? Negi negerai, kad montuoju filmukus vietoj namų darbų ruošimo? Negi aš klystu atsisakydama, tačiau kartu ir svajodama apie pasiūlymą, kurio tikriausiai neatsisakytų nei viena mergina? Juk tai puiki galimybė išgarsėti, pamatyti pasaulį, susipažinti su "įžimybėm". Atsakymas vienas: ne. Juk tai mano gyvenimas-ką noriu tą piešiu, ką noriu tą veikiu, ką noriu tą valgau(žagarėliai..mm), ką noriu tą ir mokaus..va čia labiausiai mane jaudinantis teiginys..kuo aš būsiu ateityje? Dabar atsakyčiau taip: aš būsiu aš.

Realus sapnas.

Užsimerkiu. Pučia švelnus šiltas vėjelis. Po kojomis jaučiu karštą smėlį, kuris kaitina mano pėdas. Aš pasileidžiu bėgti.Mano šilkinė skara banguoja-panašu į laivelį jūros tolumoje. Aš bėgu bėgu.. mano plaukai plevena lyg vėjo bloškiamos plunksnos..ištiesiu rankas...jaučiuosi tokia lengva, tokia trapi, bet kartu tokia stipri ir nepažeidžiama, aš pakeliu rankas ir pradedu mosuoti jomis, kaip paukštis. Viens du, viens du-kartoju ir kartoju, kol staiga šiltas pajūrio smėlis atitolsta nuo mano pėdų. Šilkinė skara atsipalaiduoja nuo mano kaklo ir nusklendžia pavėjui. Rankos vis labiau ir labiau mosuoja-aš skrendu. Atsimerkiu. Matau tolstančią šilkinę skraistę, kuri, regis po truputį nyksta šviesiame pajūrio smėlyje. Ji pradingo, taip pat kaip ir aš..

Lietus

Viens.Du.Trys -
Jie palengva krinta man ant veido.
Regis niekas jų nesulaikys,
Juk jie iš dangaus nusileido.
Šlapia, drėgna, bet gaivu.

Grynas oras veža.
Mintys net šokti pradėjo ratu,
Kurio vidury lašiukai plevena.

Life.

I love to live, I love that feeling! Yes, yesterday I cried, yes-day before yesterday I also cried, BUT how a life would look like, if we had no emotions and feelings? Oh I love to live..For example now I am listening very powerful music and singing(although I don't know the words)-but it is so fun..I am feeling soooo good!!!!!!!!!!!!!

Garsios mintys.

Užsimerk.Trakšt trakšt trakšt(kasaus pakaušį). Nieko nesuprantu. Kokio velnio aš taip elgiuos? Ką aš žinau, kas čia daros? Atpalaiduok mintis ir apie nieką negalvok. Neišeina! Tu gali. Jo jo, taip ir patikėsiu. Užtilk ir atpalaiduok protą, apie nieką nemąstyk. Aš mėginu, bet kaskart, kai bandau apie nieką nemąstyt ir man iššoka juodas fonas: -JUODA. Aaaaaa! Jei juoda, nesakyk "juoda". Užsimerk ir baik rašyti šitą nelemtą blogą, jis tau maišo atsipalaiduot..<.< Neaiškink. Juste? Ką? Nieko, tik pasitikslinau, koks mano išprotėjimo laipsnis. Tau viskas gerai. Tu sakai, tu žinai. Ka jau ką, bet nė velnio nežinau.. Išvis kokių galų aš dabar rašau, juk tai visiška beprasmybė ir nelemtas laiko švaistymas.."Mataviklis"-kas čia per nelemtas žodis? Na tai daiktas, su kuriuo žmonės kažką matuoja..Ne, tai tik tu su juo matuoji, kiti tokio žodžio net nežino. Juste? Ką? Nieko, tik pažiūrėjau mes dviese, ar aš su savim kalbu-nes tai jau būtų beprotystė, taip? Aha, gerai, kad mes dviese..

Ne žmogus.

Seniai seniai, kai dar egzistavo tik beorė erdvė, savo galias parodyti panoro JIS. Toks minkštas, pūkuotas, rūžavas ir banguotas DEBESĖLIS. Jis skraidydavo sau niekeno netrukdomas, tačiau nusprendė, jog jam trūksta konkurentų. Tad ėmė ir atplėšė debesėlis nuo savęs baltą it pūkas gabalėlį. Nusprendė atplėšti dar vieną, tik žymiai tamsesnį ir šiurkštesnį gabalą.Tačiau dvi jo dalelės tuoj pat pabėgo. Iš jų atsirado Dievas ir Velnias. Dievas sukūrė žmogų, o pats pakilo į dangų. O Velnias sukūrė facebooką ir dabar, žinomas Valės vardu, slapstosi Kauno "Varpo" gimnazijos mokykloje. Tačiau debesėlis buvo ne iš kelmo spirtas(iš kamieno tikriausiai ;D), tad norėdamas nenusileisti paties savo kūriniams sukūrė drambliuką - nediduką, apvalutį, didelėm ausim ir juodom, itin paslaptingom akim. IUKAS buvo labai keistas. Nepritapo JIS nei prie vieno Dievo sukurto drambliuko. Net Velnio sukurtame facebooke nepritapo (net į farmvillį jo nepriimė)! Tačiau kartą, su savo smalsiu straubliu, jis aptiko kažką, kas iškart patraukė jo akį. Plona, aukšta būtybė, IUKO akim žiūrint labai trapi. Tol mąstė, ką su juo daryt, kol galų gale sumąstė. Pradėjo kutenti uostinėti jis su savo straubliu būtybei pilvą ir staiga pasigirdo: -AAAA baik, kuuutena! Drambliukas nustėro: tu moki kalbėti?;o -Taip, atsakė žmogus, to paties norėjau paklausti tavęs..Aš Tapkinas Tapkinauskas-dievo kūrinys, o tu kas? -Aš esu IUKAS, debesėlio kūrinys. -Pff..debesėlio mat..tai tu tada menkavertis prieš mane..-Žmogau Tapke, nesakyk šitaip, nežinodamas, kas mano kūrėjas.- O pamanykit, dramblys dar ir jausmus turi. -Na ir kas čia keisto?- Tik dievo kūriniai gali reikšti savo nuomonę ir jausmus - Dar ką pasakysi, kad facebooką Velnias sukūrė? ;D Ginčyjosi jie ilgai kol galų gale, ginčą išgirdo ir patys kūrėjai. Debesėlis, Dievas ir Velnias nusileido į žemę. -Pagaliau,- tarė debesėlis, susitikom visgi. Dievas: -Taip, jau daug metų nemačiau savo kūrėjo. (žmogui akys ant kaktos) Žmogus: - Dieve, tj kas tave sukūrė? Velnias: debesėlis mus sukūrė, debesėlis.. IUKAS pažvelgė į žmogų su didžiausia pasitenkinimo šypsena kokia tik gali būti  http://www.youtube.com/watch?v=s8UFq7QIJdM Debesėlis tai pamatęs tarė: taip ir maniau, man lygių nėra, nebereikalo jie buvo pabėgę nuo manęs..  

Pasiilgau ;*

Tavęs nėra tik keturias dienas,
O man jau skauda, labai skauda.
Galėtų kelias pas Tave koks atsirast
Kad ir per lauka, per tamsų lauką..
Visvien nubėgčiau pas Tave
Nuskrisčiau aš galų gale,
Taip ir padarysiu aš tuoj pat,
Nusikalsiu sparnus ir ir išskleisiu juos kaip mat..
Skrendu skrendu, skrendu aš virš jūros
Sklendžiu sklendžiu sklendžiu ...

Pokyčiai.

Na va, nuo šiandien aš vėl viena...


Tu išplauksi tolyn, tolyn, ten kur manęs nėra
Lauksiu dieną, lauksiu kitą,
Lauksiu aš tavęs kas rytą...

Pokyčiai dar ne visi:
facebooko atsisakiau,
jaučiu stebisi visi..

Bet man paboto spausti "like"
Atrodo, kad negaliu sustot ir to pabaikt..
Tai pasidarė kaip ūmi liga
Nuo, kurios vaistų tikrai nėra,
Taigi gydysiuos pati,
Įrodysiu, jog mano valia stipri :)

Baseinas

-Dabar nuskandinsiu!

- Na pamėgink ;P

- Ech, per sunku..;D

- Bet man patiko tas masažas ;DD

- Tai ne masažas! Aš paskandint mėginau ;D

- O man tai buvo masažas..;P 

Garinė pirtis..mm..nieko nematau ;D* Na ir puiku ;PP*