Minu aš žavų dviratuką,Surišus plaukus į kaseles.
Gera, šilta- galvelė sukas,
Rodos,užsimerksiu ir tolyn mane nuneš.
Mirkt. Aplinkui nieko nebeliko:
Nei dviračio, nei geltonų kasų.
Tik vėjas ūžia- jam pavyko..
Nunešė mane jis aukštai virš debesų.
Aplinkui balta, lyg bepročių namuose.
Ir šalta, lyg Aliaskos gelmėse.
Nė garso, nė kvapo- nieko čia nėra.
Rodos, stoviu ant balto lapo, kur pati turiu nupiešti, kas kur yra.
Piešiu aš namą, vyrą ir jo žmoną,
Dar šalia jų du vaikus,
Šunį draugišką be proto,
Kuris bus tai bent judrus.
Ši šeima turės dar sodą,
Kuriame augins vaisius,
O kas vakarą kais puodą
Ir sveikai maitins vaikus.
Mirkt. Plaikstos kasos palei vėją.
Kaire dešine kaire dešine-minu į kalną kiek galiu.
Dviratukas nuriedėjo..
O prisiminimai grįš-TIKIU.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą