Realus sapnas.

Užsimerkiu. Pučia švelnus šiltas vėjelis. Po kojomis jaučiu karštą smėlį, kuris kaitina mano pėdas. Aš pasileidžiu bėgti.Mano šilkinė skara banguoja-panašu į laivelį jūros tolumoje. Aš bėgu bėgu.. mano plaukai plevena lyg vėjo bloškiamos plunksnos..ištiesiu rankas...jaučiuosi tokia lengva, tokia trapi, bet kartu tokia stipri ir nepažeidžiama, aš pakeliu rankas ir pradedu mosuoti jomis, kaip paukštis. Viens du, viens du-kartoju ir kartoju, kol staiga šiltas pajūrio smėlis atitolsta nuo mano pėdų. Šilkinė skara atsipalaiduoja nuo mano kaklo ir nusklendžia pavėjui. Rankos vis labiau ir labiau mosuoja-aš skrendu. Atsimerkiu. Matau tolstančią šilkinę skraistę, kuri, regis po truputį nyksta šviesiame pajūrio smėlyje. Ji pradingo, taip pat kaip ir aš..