Užsimerkiu. Pučia švelnus šiltas vėjelis. Po kojomis jaučiu karštą smėlį, kuris kaitina mano pėdas. Aš pasileidžiu bėgti.Mano šilkinė skara banguoja-panašu į laivelį jūros tolumoje. Aš bėgu bėgu.. mano plaukai plevena lyg vėjo bloškiamos plunksnos..ištiesiu rankas...jaučiuosi tokia lengva, tokia trapi, bet kartu tokia stipri ir nepažeidžiama, aš pakeliu rankas ir pradedu mosuoti jomis, kaip paukštis. Viens du, viens du-kartoju ir kartoju, kol staiga šiltas pajūrio smėlis atitolsta nuo mano pėdų. Šilkinė skara atsipalaiduoja nuo mano kaklo ir nusklendžia pavėjui. Rankos vis labiau ir labiau mosuoja-aš skrendu. Atsimerkiu. Matau tolstančią šilkinę skraistę, kuri, regis po truputį nyksta šviesiame pajūrio smėlyje. Ji pradingo, taip pat kaip ir aš..
Populiarūs įrašai
-
Noriu. Noriu. Noriu! Bet ko gi? Noriu. Noriu. Noriu! Nejaugi? Aš noriu.. Noriu norėti! Tiem žmonėm, kurie nori, Galiu tik pavydėti..... -
Na va, nuo šiandien aš vėl viena... Tu išplauksi tolyn, tolyn, ten kur manęs nėra Lauksiu dieną, lauksiu kitą, Lauksiu aš tavęs kas ryt... -
Seniai seniai, kai dar egzistavo tik beorė erdvė, savo galias parodyti panoro JIS. Toks minkštas, pūkuotas, rūžavas ir banguotas DEBESĖLIS. ... -
Šviesus megztukas, balti marškiniai, tvarkinga šukuosena, juodos kelnės iki puses blauzdu, akinukai su bordiniais remeliais, balta rankine, ... -
Greiti žingsniai aidėjo tyloje. Staigūs merginos judesiai vis sudrumsdavo tą slegiantį vakaro orą. Jos ryškūs plaukai vis plaikstėsi į šonu... -
taip...tai gyvenimas kliutys ir isbandymai, taip...tai gyvenimas tau daznai buna sunku, taip...tai gyvenimas kai svarbiausi tau yra dra...
2011 m. kovo 18 d., penktadienis
Realus sapnas.
Užsimerkiu. Pučia švelnus šiltas vėjelis. Po kojomis jaučiu karštą smėlį, kuris kaitina mano pėdas. Aš pasileidžiu bėgti.Mano šilkinė skara banguoja-panašu į laivelį jūros tolumoje. Aš bėgu bėgu.. mano plaukai plevena lyg vėjo bloškiamos plunksnos..ištiesiu rankas...jaučiuosi tokia lengva, tokia trapi, bet kartu tokia stipri ir nepažeidžiama, aš pakeliu rankas ir pradedu mosuoti jomis, kaip paukštis. Viens du, viens du-kartoju ir kartoju, kol staiga šiltas pajūrio smėlis atitolsta nuo mano pėdų. Šilkinė skara atsipalaiduoja nuo mano kaklo ir nusklendžia pavėjui. Rankos vis labiau ir labiau mosuoja-aš skrendu. Atsimerkiu. Matau tolstančią šilkinę skraistę, kuri, regis po truputį nyksta šviesiame pajūrio smėlyje. Ji pradingo, taip pat kaip ir aš..
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą