Pasaka 2 dalis

...Ir ta akimirka aš supratau, kad paleisti jo nenoriu. Mes skridome vis tolyn ir tolyn, kur girdejosi tik mano plasnojimas ir jo apsiausto plevenimas.Mažas namelis siaudiniu stogu pamažu pradėjo didėti-is milžinų mes pavirtome adatomis šieno kupetoje.Nusileidom.Kelione istikro buvo neilga, juk aš kas ryt taip keliauju zvalgytis po apylankes, tirti viską, kas gyva, bet si kart mano skrydis buvo kitoks: daug paslaptingesnis, mistiskesnis, juk mano gleznose rankose tysojo juodasis samurajus(taip ji pavadinau dėl išvaizdos), kuris netaip kaip kiti nebuvo kalbus, trykstantis laime ir t.t. Jis buvo Jis.. Aš supratau jau tada, kai pirma karta isvydau jo staigu taciau visai nesuglumusi žvilgsnį...Jis tikejosi mane isvysti,tai dejavu...Iejome į namelio vidų.Viskas buvo savo vietose,kaip visados,kitu akimis chaotiska netvarka.Krestelejom i mano spalvotasias milziniskas pagalves, as kaip visad, sulindau beveik visa...Uzkaiciau žalios arbatos, juk pas mus ji skaniausia. Tik si kart skonio nepajutau, matyt ne tas pojutis buvo astriausias...Net nespėjau mirkteleti, o saule jau buvo beveik nusileidusi, tuo metu Jis atrodė dar israiskingesnis ir idomesnis, kaip koks batuotas katinas(keistas palyginimas, bet mielas ar ne?)Kaip ir kiekviena vakarą namelio duris pirmasis uždarė šešėlis. Taip, tada buvau įsitikinusi, kad nenoriu Jo paleisti...