Kartą, seniai seniai gyveno mergina. Ji buvo nepaprasta- stebuklinga. (žinoma neprilygo supermenui).Ji mokėjo skraidyti ir labai mylėjo viską, kas gyva, buvo labai nuoširdi, draugiška su visais..Ir kartą ji, beskraidydama, po Kaunvilio apylinkes(tai jos gimtasis miestas) , pamatė juodą juodą žmogų, nusileidusi arčiau žemės, ji galėjo įžvelgti gan keistą to žmogaus aprangą: apsiaustas ar kažkos rūbas, panašus į chalatą, per juosmenį buvo apjuostas didelis apsauginis diržas, o rankose jis turejo kažką panašaus į kardą. Mergina vis labiau norėdama išsiaiškinti, kas tas nepažįstamasis, artinosi besislapstydama už medžių šakų ir nuolat jį stebėjo. Kuo arčiau ji buvo, tuo ji labiau jaudinosi. Tyliai tyliai.."aš tik prieisiu dar truputį arčiau, noriu pamatyti jo veidą.." Tada nepažįstamasis kažką pajuto, juk jis taipogi buvo nepaprastas(bet vėlgi neprilygo supermenui), pajuto, kad kažkas jį stebi. "Na jau visai netoli, dar dar, nagi atsisuk",- mąstė stebuklingoji panelė. "Tas kažkas, jau labai arti, kas tai galėtų būti?Atsisukt?Neatsisukt?" Skraiduolė ir juodasis tiek daug mąstė, jog neivienas nepastebėjo, kad jie jau stovėjo vienas priešais kitą.- Bonjour, - panašus į samūrajų, vaikinas elegantiškai pasisveikino. Kadangi ši panelė taipogi mėgo romantiką ir prancūzų kalbą, ji irgi pasisveikino. Kokias 5minutes jie analizavo vienas kitą, kas atrodė gan keista, nes juodasis samūrajus, gebėjo suvokti kiekvieno mintis ir pojūčius, bet šį kart buvo kitaip, šį kart tai jam atrodė kaip paslapčių skrynelė, kurią atverti gali, tik išrinktieji žmonės, būtent dėl šios priežąsties jam ji kažkodėl labai patiko, ir jis nuo tos akimirkos nė užką nenorėjo jos paleisti.Kuo toliau, tuo daugiau gražių detalių jis pastebėjo: plaukai tokie..na tokie, kad kai juos palieti, rodos, būtum palietęs pliušinį meškiuką, ji nenustygo vietoj, buvo nepaprastai energinga-tai ore, tai ant žemės, o kai ji pradėdavo suktis..:ta nuostabi žalsva(skaniai žalsva) skraistė plevendavo šalia jos ir atrodydavo, lyg koks pasakiškas minčių debesėlis, kuris tuoj pavirs į garsią mintį..o suknelė, ji buvo neapsakoma, jam atrodė, kad tas spalvas jis tiesiog sugeria į save..ir tampa vis laimingesnis.
Mergina negalėjo atitraukti akių nuo vaikino žvilgsnio, jis buvo toks gilus ir toks paslaptingas, kad bežiūrint į jį, skraiduolė norėjo arba jį pabučiuoti, kad tos akys užsimerktų, arba tiesiog jas stebėti ir analizuoti, kur koks spindesys jo akyse sužiba ir ką kiekvienas iš jų reiškia.
Staiga viskas dingo,liko tik jiedu. Vaikinas nesuvokė, kas darosi, kol nepajautė vėjelio..Merginos akys sužibo:"tu manei, kad tu manęs nepaleisi, bet klydai, aš tavęs nepaleisiu, nes jei taip būtų, tu nukristum ir aš tave prarasčiau" Vaikinas pajuto euforiją-mergina.Jie skrenda.Aplinkui tik niekas.. Ir vėliau jie gyveno ilgai ir laimingai ;D
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą