Stogas man jau trupa ir važiuoja.
Visur tik ūžia, dūzgia, bamba, skamba...
Bet laikausi aš dantis savo sukandus.
Šen ir ten lakstau aš palei vėją,
Bet velia plaukus laikas tas skubus.
Ariu aš, dirbu, lyg kokia siuvėja
Bet tai gyvenimas ir niekad jau kitaip nebus.
Kartais noris atsikvėpti ir tiesiog sėdėti,
Žvelgti tik į vieną tašką, tol kol koks žmogus išblaško,
Bet mano avilys iš vaško tikslaus grafiko kaskart paprašo.
Tad poilsio nėra nė lašo, ir sėdžiu aš ant beribio darbų krašto.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą