Ilgesys

Ilgesys jau begalinis mane vejas.
Su griausmu atskuodzia is tamsos.
Gal yra pasprukti koksnors kelias?
Gal žvejys tą baimę sužvejos?
Tiesa tame, kad kelio čia nėra,
Tėra tik plonas siauras takeliūkštis.
Vadinasi lieku aš čia
Ir lauksiu baiksciai kaip vaikiūkštis.
Būsiu tol čia, kol prašvis
Ir ilgesio jausmas pranyks,
Aš vėl laisvai kvepuot galėsiu,
O tave savam glėby turėsiu.

Laukimas

1diena: tu dar nepajautei, kad jis išvykęs, tiksliau tau atrodo, kad kita diena jus vėl susitiksit. 2diena:toks įspūdis, jog jį kazkas pagrobė, bet tu dar turi vilties jį susigrąžinti. 3diena: tu jau gali susisiekti su juo, bet jis lyg ikalintas už neiveikiamos stiklo sienos, tu ji matai, bet negali paliesti ir prisiglausti. 4diena: tau ima stigti paprasciausių jo frazių, tu pradedi panasiai kalbėti, kaip jis kalbedavo būdamas su tavimi. 5diena: labiausiai pasiilgai jo buciniu ir glamoniu, degi noru ji isbuciuoti. 6diena: prasideda sapnai susiję su juo, tad net naktį nebegali jo pamiršti.7diena: visiems draugams pasakoji, koks jis nuostabus ir kiek jis visko moka, kaip jis puikiai viską padaro, pasako ir t.t 8ta diena: tau reikia issilieti, tu reki į pagalve, apverki visa paklode, kol atsiranda drauge, kuri bent tam kartui paguodzia. 9diena: tau prasideda paranoja, kad jis paliks tave su kita, nors ir nieko dar ten nepazista:s 10diena: tu nebekenti laimingu porų, jos tau primena jus. 11diena: kalbėdama su juo jauti kaip kaupiasi ašaros-tikrai sunku. 12diena: nupiesi piešinį, kuris bent kažkiek tau primena jus. 13diena: lauki jo laiško,kad turėtum rankose popieriu, kuri neseniai liete jis...

Pastebėta

Šviesus megztukas, balti marškiniai, tvarkinga šukuosena, juodos kelnės iki puses blauzdu, akinukai su bordiniais remeliais, balta rankine, irrr juodi ispiriami batai ant kulniuku uzdengiantys tik puse pėdos bei sportines baltos kojines su Amerikos vėliava ir užrašu sport- taip apsirengusi senutė sėdėjo priešais mane- tvardziau juoką ;D

Miražai

Viskas primena Tave. Rodos, negaliu atsimerkti:

Tik apsidairau..jau ši vieta matyta,
mūsų seniai aplankyta..
Praeinu pro pievą, kur visad šešėlis mus glostė,
O čia guli pora..visai kitaip čia viskas susiklostė ;s
Kiekvienas laikrodis man primena Tave, ypač jei jis neapverstas
Ir geocatchai..pvz ta plyta, šiandien buvau ten..tarsi svečias nekviestas..
Ar dar ilgai taip? Turiu omeny miražus, kurie vis kamuoja galvelę..
Aš noriu prabusti, būt laimingas žmogus, "paglostyti" savo širdelę

Ilgau pasi

Ir vėl aš tolstu tolyn, tolyn ir vis sunkyn.
Nenoriu nutolt nuo Tavęs
Nutolt taip, kad akys neberas.
Bet tolstu, ne amžinai,
Tačiau sunku, sunku labai.
Žinok, kad kasnakt užmigsiu prie Tavęs
Galvosiu apie Tave tol, kol keliai vėl mus suves.

Skauda

Taip dar niekad neskaudejo. Jauciuos viena, visiskai viena. Visi,tie kiti,atrodo tokie blogi, nieksai, nekenciantys manes. Spaudzia spaudzia- laikaus uz dvieju basliu: vienas daznai salia, o kitas isvis toli toli, o veliau nors ir priartes, vel atitols tik dar toliau ilgiau. Vadinasi, bus dar sunkiau. Dabar jau upes liejas, kas bus poto? Einu i patalus, pagalve asaru pagal grafika laukia

Pasaka 2 dalis

...Ir ta akimirka aš supratau, kad paleisti jo nenoriu. Mes skridome vis tolyn ir tolyn, kur girdejosi tik mano plasnojimas ir jo apsiausto plevenimas.Mažas namelis siaudiniu stogu pamažu pradėjo didėti-is milžinų mes pavirtome adatomis šieno kupetoje.Nusileidom.Kelione istikro buvo neilga, juk aš kas ryt taip keliauju zvalgytis po apylankes, tirti viską, kas gyva, bet si kart mano skrydis buvo kitoks: daug paslaptingesnis, mistiskesnis, juk mano gleznose rankose tysojo juodasis samurajus(taip ji pavadinau dėl išvaizdos), kuris netaip kaip kiti nebuvo kalbus, trykstantis laime ir t.t. Jis buvo Jis.. Aš supratau jau tada, kai pirma karta isvydau jo staigu taciau visai nesuglumusi žvilgsnį...Jis tikejosi mane isvysti,tai dejavu...Iejome į namelio vidų.Viskas buvo savo vietose,kaip visados,kitu akimis chaotiska netvarka.Krestelejom i mano spalvotasias milziniskas pagalves, as kaip visad, sulindau beveik visa...Uzkaiciau žalios arbatos, juk pas mus ji skaniausia. Tik si kart skonio nepajutau, matyt ne tas pojutis buvo astriausias...Net nespėjau mirkteleti, o saule jau buvo beveik nusileidusi, tuo metu Jis atrodė dar israiskingesnis ir idomesnis, kaip koks batuotas katinas(keistas palyginimas, bet mielas ar ne?)Kaip ir kiekviena vakarą namelio duris pirmasis uždarė šešėlis. Taip, tada buvau įsitikinusi, kad nenoriu Jo paleisti...