Ilgau pasi

Ir vėl aš tolstu tolyn, tolyn ir vis sunkyn.
Nenoriu nutolt nuo Tavęs
Nutolt taip, kad akys neberas.
Bet tolstu, ne amžinai,
Tačiau sunku, sunku labai.
Žinok, kad kasnakt užmigsiu prie Tavęs
Galvosiu apie Tave tol, kol keliai vėl mus suves.

Skauda

Taip dar niekad neskaudejo. Jauciuos viena, visiskai viena. Visi,tie kiti,atrodo tokie blogi, nieksai, nekenciantys manes. Spaudzia spaudzia- laikaus uz dvieju basliu: vienas daznai salia, o kitas isvis toli toli, o veliau nors ir priartes, vel atitols tik dar toliau ilgiau. Vadinasi, bus dar sunkiau. Dabar jau upes liejas, kas bus poto? Einu i patalus, pagalve asaru pagal grafika laukia

Pasaka 2 dalis

...Ir ta akimirka aš supratau, kad paleisti jo nenoriu. Mes skridome vis tolyn ir tolyn, kur girdejosi tik mano plasnojimas ir jo apsiausto plevenimas.Mažas namelis siaudiniu stogu pamažu pradėjo didėti-is milžinų mes pavirtome adatomis šieno kupetoje.Nusileidom.Kelione istikro buvo neilga, juk aš kas ryt taip keliauju zvalgytis po apylankes, tirti viską, kas gyva, bet si kart mano skrydis buvo kitoks: daug paslaptingesnis, mistiskesnis, juk mano gleznose rankose tysojo juodasis samurajus(taip ji pavadinau dėl išvaizdos), kuris netaip kaip kiti nebuvo kalbus, trykstantis laime ir t.t. Jis buvo Jis.. Aš supratau jau tada, kai pirma karta isvydau jo staigu taciau visai nesuglumusi žvilgsnį...Jis tikejosi mane isvysti,tai dejavu...Iejome į namelio vidų.Viskas buvo savo vietose,kaip visados,kitu akimis chaotiska netvarka.Krestelejom i mano spalvotasias milziniskas pagalves, as kaip visad, sulindau beveik visa...Uzkaiciau žalios arbatos, juk pas mus ji skaniausia. Tik si kart skonio nepajutau, matyt ne tas pojutis buvo astriausias...Net nespėjau mirkteleti, o saule jau buvo beveik nusileidusi, tuo metu Jis atrodė dar israiskingesnis ir idomesnis, kaip koks batuotas katinas(keistas palyginimas, bet mielas ar ne?)Kaip ir kiekviena vakarą namelio duris pirmasis uždarė šešėlis. Taip, tada buvau įsitikinusi, kad nenoriu Jo paleisti...

Pirmyn

Jie sukasi sukasi sukasi.. O aš nejudu, tik mintys kažkur laksto. Tiesiog negaliu nustoti galvojusi apie Katiną, švelnutį svajingą Katiną.
Kryptis aiški-tiesiai ir pirmyn, niekas manęs atgal neleis. O Katino tai ten nebus...
Atremiu galvą į stiklą-vėsų, dar šlaputėlį nuo garų ir žandu braukiu žemyn, dievinu tą garsą, bet ir jis neleidžia užsimiršti.
Tikiuos kai jie suksis atgalios, aš rasiu Katiną savo guoly, stebuklingoj šaly.
Iki- kitas žandas prašosi stiklo.

Kas šlapias ir važiuoja?

Tėtis: Gustai, eik pasivažinėt dviračiu, o tai nenustygsti vietoj. Aš: na gerai važiuojam, Gustai, prisijungsiu ;)
Po 5min.
Koks gražus oras..tikiuos dirbs spurginė
O! Regis debesys kaupiasi..
Po dar 5min
Puiku. Spurgine nedirba
Ir dar po 5min
Aš: Gustai, ar tu čia mane apspjovei, ar lija? Gustas: ir tas ir tas ;D
...
Aš: speedink greičiau! O tai į kalną įslyst reiks..
!!!
(Parodos kalno vidurys) Aš: GUUUSTAI! Mane srovė atgal neša! Gustas tik šypsojosi kaip chamekas ir nieko nesako, aš maniau apsisiosiu iš juoko, visvien niekas nesuprastų, juk buvau kiaurai permirkus ;D
...
Aš: Gustai? Jis: Ką? Aš: lija! Jis: galėtum dirbt orų pranešėja..
...
Aš: Gustai, tikiuos tėtis mus nufotkins(dar vis labai stipriai pliaupiant lietuj, mes vidury ąžuolyno) Jis: jetau! Tu net dabar apie fotkinimąsi galvoji? o.O
Prie laiptinės durų
Tėėti,(šaukiu per langą, gal išgirs) nufootkink mus(tėvai tik žiūri iš viršaus ir juokias) Mama: regis, einu užkaisti arbatos..

Nors spurgų negavom, bet bent jau nusiprausėm ^^