Greiti žingsniai aidėjo tyloje. Staigūs merginos judesiai vis sudrumsdavo tą slegiantį vakaro orą. Jos ryškūs plaukai vis plaikstėsi į šonus, lyg dairydamiesi ar niekas neseka iš paskos. Ji labai skubėjo-tiesiog skriejo tamsia gatve. Staiga kažkas patraukė merginos dėmesį. Tas garsas...tas šaižus garsas lyg kas brėžtų nagais per mokyklinę lentą...jis skverbėsi panelei į smegenis ir spiegdamas niokojo jos pasąmonę. Ji pradėjo nerimauti ir dar labiau paspartino žingsnį. Dar kartą apsižvalgiusi ji išvydo, kas skleidžia tą siaubingą garsą. Senas, nutriušęs vaiko vežimėlis, prikrautas rūbų, senovinių daiktų, popieriaus lapų, stumiamas paliegusio vyruko, kuris žiūrėjo tik į žemę ir niekur kitur. Mergina sustojo ir nustebusi negalėjo atitraukti akių. Tas senis ją užhipnotizavo. Jis tolygiai judėjo, iš visų jėgų stumdamas tą girgždantį vežimėlį, kuriame anksčiau galbūt buvo jo vaikas. Merginos fantazijai nebebuvo ribų. Jos mintys, rodos, nuskriedavo prie pat praeivio ir klausinėdavo jo visokių keistų klausimų. Ji norėjo išsiaiškinti, kas tasai susikūprinęs, galbūt jau niekam nebereikalingas vyras, kuris tempė iš paskos ploną, rėžiantį ausis, garsą. Mergina pradėjo girdėti savo pačios alsavimą. Atrodė, kad ją tas vyras stebi, nors jis jau tolo gatve nė neatsigręždamas. Panelė nusisuko ir pradėjo bėgti, bėgo tol, kol pasiekė apšviestą šaligatvio lopinėlį. Ten ji jautėsi saugesnė. Tačiau netrukus vėl pasigirdo šnaresys ir neramios mintys vertė ją vėl lėkti. Tad mergina bėgo ir bėgo, šį kartą net bijodama atsisukti...galų gale ji nurimo, tik jau rakindama duris išgirdo cypimą, lygiai tokį patį, kokį girdėjo gatvėje. Po sekundės durys pačios atsidarė ir tamsoje mergina pamatė vežimėlį. Tai buvo tas pats vežimėlis, tačiau vietoj senų daiktų ten gulėjo į seną maršką suvyniotas kūdikis...
