Vėl praregėjau!

Tik ką gavau išankstinį laišką nuo Kalėdų snieguolės..žinot, ji atvėrė man akis..Facebookas atima tokią didelį dalį mano laiko, kad pati nesusimąsčiau, kiek visko galėčiau nuveikti: nupieščiau daug daugiau, šokčiau, dainuočiau, maudyčiaus sniege, montuočiau filmus, kurčiau eiles..Išvarau 4dienom ir tikiuosi, kad grįžus kitaip planuosiu savo laisvą laiką. Ačiū, ačiū, kad atvedei į protą.. :)

Kūčių rytas

Rytas. Namuose šioks toks subruzdimas.Visi dedasi daiktus, t.y. bando dėtis daiktus, o iš tikro bėgioja iš kambario į kambarį ieškodami pamestų daiktų. Pavyzdžiui į mano kambarį per paskutines 5 minutes užsuko 8 žmonės ;D Tėtis ieškojo kaklaraiščio(ką jis galėtų pas mane veikti?) Mama sunerimusi teiravosi močiutės dovanos, o kitus 6 kartus atėjo tas pats žmogus-mano broliukas(nuo kada aš jį taip mielai vadinu?) Ir 5 kartus iš tų šešių jis norėjo mane paerzinti..;D "Juuuste, aš mačiau nuotraukas sukeltas į facebooka, Juuuste, su kuo susirašinėji? Juuuste, nori pažaist GTA? Juuste kaip manai, kuri pc vaizdo plokštė geresnė, ar G100, ar GT120? (aišku aš pavadinimus išgalvojau, nes nepamenu ;D) Bet mano atsakymas būdavo toks pats:" Nežinau, išeik ir uždaryk duris.Ačiū;D Štai koks mano kūčių rytas..bet žinau, kad nuvažiavusi į kitą Lietuvos kraštą-Žemaitiją, ten bus kitaip, t.y. mes bėgiosim po kitus kambarius, ieškodami kitų daiktų ;D

Bandelių likimas.

Su cukrum, su cinamonu, kvapniai apskrudusios, susuktos į sraiges, jos baimingai guli orkaitėje, cinamoninės bandelės žino, kad po akimirkos, kai bus ištrauktos, jų gretos tol retės, kol Justės pilvas bus pilnas, vadinasi-tol, kol jos baigsis ;D Ak,- pagalvojo pienas, tuoj ateis ir mano eilė..

Laiškas Kalėdų Seneliui

Labas, mielas Kalėdų Senelį!

Mano vardas Justina. Sulaukiau 7 metų. Bet kai kurie kakai manimi netiki ir sako, kad aš mėgstu nutylėti. Kiti bambukai sako, kad ir Tavęs nėra, kad tu esi tik klasta. Tačiau nuo tokių kalbų aš įsiuntu kaip grinčas, imu staugti kaip lūšis ir pasislepiu spintoje. Žinai, kur sėdžiu, kai rašau šitą laišką? Ogi skalbimo mašinoje! Nes mano tėvai yra Minedas. Jie mano, kad tie, kas rašo laiškus Kalėdų Seneliui, yra visiški Varpo gimnazijos budinti Valė. Kaip supranti, mano gyvenimas su jais yra per machės uždavinys. Dažnai jie manęs nesupranta. Jie neleidžia klausytis tokios muzikos, kokia man patinka, ir sako, kad Ostapenko yra tikras Tarakonas, Ventukai dainuoja blogiau negu Lietuvos rytas, o Violeta Terasavienė - apskritai Kalytė. Net mano bendraklasiai mano, kad esu šiek tiek Brokolis, nes per pamokas Piešiu, o per pertraukas Šūkauju. Mokykloje aš jaučiuosi kaip Havajuose, o namuose tupiu kamputyje kaip Uodas. Ir bandau tėvams įrodyti kad man greičiausiai Šiknaniežiai. Tačiau mano tėvai sako, kad visas ligas, o ypač šitą, geriausiai gydo Datulės tris kartus per dieną. Bet aš manau, kad mane galėtų išgelbėti tik Veidrodinis fotoaparatas. Kaip manai, ar tokia dovana tilptų po kalėdine eglute? O gal galima, kad ta eglutė būtų ne mano namuose, bet Naujojoje Zelandijoje? Pažadu, kad tada būčiau sveikas (-a) kaip Bulvė, ramus (-i) kaip Lova ir išmintingas (-a) kaip Rokas Žilinskas. Nors tu turbūt supranti, kad pusė mano laiško yra Apelsinų sultys, o kita pusė - Brangūs balti milteliai, tačiau dovanos aš tikrai labai labai noriu. Blogiausiu atveju, galėtum padėti po eglute bent pinigų - manau, pakaktų 7 litų. Mielas Seneli, nebūk Dielė, išpildyk mano prašymą!

Tavo Crazy, Super ir Duper.

Justina Lauceviciute

Rudens akimirkos.

Taip- jie tuoj nukris.
Tie sausi, nuo šalčio paraudę pirštai.
Taip-jos tuoj sustings,
Tos nuo drėgmės pamėlinavusios lūpos.

Viens du, viens du-
Jiems vieninteliems čia gera.
Mano botukai tik šlepsi kartu
Ir didingai žengia per balą.

Taip-ruoduo yra bjaurus metų laikas.
Nuolat lija, nosis šąla!
BET kai pamatau, kaip lapuose žaidžia tas vaikas,
Man net širdis apsąla..

Liga-įkvėpimo šaltinis.

Užknisa mane juodai!
Varva, kapsi..
(gerai, kad tai būtų ledai)

Nosis ramybės man visai neduoda,
Tuoj išgersiu šimtąjį arbatos puodą.

Vietoj to, kad bio kontrui ruoščiaus
Ar minkštai lovytę kločiaus,
Aš kuriu, kuriu, kuriu..
Rodos, tam nėra ribų..

Garsiai perskaičiau, ką parašiau
Ir vėlgi nosį iššnirpščiau..
Nors poezija gražu,
Deja, negydo ji ligų..

Ko aš noriu?

Noriu. Noriu. Noriu!
Bet ko gi?
Noriu. Noriu. Noriu!
Nejaugi?

Aš noriu..
Noriu norėti!
Tiem žmonėm, kurie nori,
Galiu tik pavydėti..

Bet tu gi taip pat nori!
Taip. Aš noriu.
Aš noriu norėti.
Širdis iš džiaugsmo pradėjo drebėti..

Paprasti dalykai daro stebūklus.

*Autobusas. Vaikinas gavo žinutę. Matau šypseną jo veide. Jaučiuos keistai laiminga- ne dėlto, kad aš autobuse, ne dėlto, kad vaikinas gavo žinutę, o dėl to, kad jį nudžiugino kažkas, kas nėra šalia.
*Ankstus rytas. Einu į mokyklą. Matau. Matau mažas, dar truputį šleivas kojytes, išlėto žingsniuojančias per gilų sniegą - tai pirmokėlis, kurio veidelio beveik nesimato per didelį stora šaliką ir užmaukšlintą kiek per didelę kepurę. Bet svarbiausia-jis neša dovanų maišelį rankoje, į kurį tikriausiai pats lengviausiai sutilptų. Kad ir kaip jam būtų sunku klampotį per šaltą, purų sniegą, jis maišelį laiko taip stipriai, jog regis jie prišalo vienas prie kito. Geras jausmas, trukęs 10 sekundžių.. aš net atsisukau ;))
*Man šalta. Man labai labai šalta. BET. Regis iš pirmo žvilgsnio paprasta žinutė: pagalvok apie šiltas mintis, kaip vakar tau smagu buvo" Tuoj pat mane sušildo. Man šilta. Man labai šilta, jei ne išorėje, tai bent viduje...:)))

Laikas-revoliucionierius.

Laikas keičia viską.
Prieš dvi minutes juokiausi.
Dabar tik ašaros slysta.
Nuo verksmo net kaista ausys.

Mirkt -  ašara viena nubėga.
Klinkt - dar viena nurieda.
Mirkt - draugė žinutę parašo.
Klinkt- ašarų nebėr,nė lašo!

Laikas tikrai keičia viską.
Viens-tu linksmas.
Du- tu liūdnas.
Trys-tave užklumpa jausmų liūnas.


Sekundės tik bėga,
O tu nejudi.
Nors mintys jau miega.
                                                                                  Laikas stebi, ką tu veiki.

Labakanis ;))

Akys jau merkias
Miegas jau ima
Bet noriu pabūti ilgiau.

Ryt anksti keltis.
Juk į mokyklą
Tačiau nesinori eit jau.

Žodžiai ima veltis.
Matau kaip per miglą
Aš net užmigti bijau.

Bet metas belstis
Į patalyną
Nes aš nulūšiu tuojau...

Dariaus klasė

Tamsus, gan aukštas.

Ramiai žingsniuoja koridoriais.

Tylus, kaip šaukštas.

Linguoja mokyklos keliais.

Tik staiga iš už kampo!

Daaaaa….!

Už rankovės draugelį jau tampo:

Aaaaaa!

Taip tai JIS!

Tas, kurio nevalia mineti!

Rodos, kiekvienas nukris

Nes pries JĮ reikia klupeti ;D

Net  “Tamsusis, gan aukštas“-lenkiasi prieš JĮ.

Nuleidžia galvą ir bijo prašnekėt:

-Sveikas atvykęs, mūsų Dary!

Net kuriant, aš neturiu apie ką daugiau kalbėt! ;DD

- ...ir dar chemijos sąsiuvinį užnešiu!

Deima nusprende nedaryt 17to gimsės ir nieko neįtarė, kad mes pas ją ateisim. As prieš savaitę surinkau draugus, visiem surašinėjau, kad galetį dalyvaut, pati nulėkiau dovanį pirkt, ir šnd jai parašiau: labas, Deima, as tau pamiršau sulej dovanėlę įteikt, aš pas tave trumpam užlėksiu, be to chemijos sąs pamiršai man paduot ;P ji sako: ok laukiu 6tą. Nu ir ok aš ateinu,o pas ją prie namo yra kameros, visi jie uz ju stovi tj as viena mataus; LABAS Deima, jau gal ileisti mane? Ji ileido, o like draugai vartelius uzlaike kad neuzsitrenktu(nes jie atomatiniai tokie dideliii), nu ir ok nuejau pas ja, ir tipo reik mamai paskambint. Skambinu Kristei tokiai istikro, kuri lauke su visais. Sakau labas, mama aš jau pas Deima, Kriste: Juste! pro kur mum eit?? aš: jo sakau pas Deima esu! sako pro pagrindines duris? as: taip mama, grisiu 8ta nesijaudink.. padejau rageli ;DD Deima: kas yra? sakau nieko, mama vel skambino ;D na ir ka din diiiliin
 tada ji gavo tiesiogiai soka ;DD
mane trankyt is dziaugsmo pradejo ;DD
Pasijauciau tjp gerai..kad viskas pavyko..

Ant slidžių!

Per šaltį ir sniegą,
Per kalnus ir pievas
Lekia Justė su slidėm greit!
Nors šalta kaip rusų žiemą,
Baisu net nosį iškišt į kiemą,
Tačiau aš čiuošiu! O ką man veikt? ;P

Kalėdos jau arti!

http://www.youtube.com/watch?v=yXQViqx6GMY&playnext=1&list=FLeyexDS3FDDM

mano mylimiausia kalėdine daina! ach...kaip geeeera:
piniginę jau badas skriaudžia,
lauke pūga tik siaučia,
iš šūlės išėjus- sniego karas,
atrodo žiema-tai gyvenimo galas,
BET
namo sugrįžęs pajunti kaip šilta,
o namiškiai tavęs per laiką pasiilgsta,
gera žinoti, kad kažkam tu rūpi
ypač suskambus skambučiui, kai tave maudo visi!

Todėl aš taip myliu šį metų laiką,
Kai pradedi vertinti tai ką turi.
Dar kai išvystu besmegenį statantį vaiką.
Suvokiu, kad turėtume džiaugtis visi!

Pradingęs sekmadienis.

Cha ;DD Vakar 14h nuėjau gult pamiegot ir norėjau kokią 17h atsibust, toliau pasimokyt...krč atsibundu : rodo po 7.10 as taip mintyse (kas cia vyksta) žiuriu tamsu, bet pro duris šviesa sklinda, nu einu vakarienes vadinas. O bana...pusryciai?! As buvau šoke..;D sekmadienio kaip nėr taip nėr - pramiegojau xDD

Vaikas

Visi į mane žiūri.
Net tas dėdė su juokinga barzda.

Atrodo jie veikt ko neturi.
Nematę vaiko, ar ką?

Koks mielas, gražus ir žavingas,-
Girdžiu nuolatos šiuos žodžius
Žmonės! Man daros juokinga!
Pasakykit, kad dar aš putlus?!

Aš juk paprastas, mažas vaikas.
Griaunu viską-žaidžiu.
Smagiai sau leidžiu laiką..
O jūs čia stypsot ir žiopsot, ką aš veikiu.

Ak kokios akys, plaukai ir nosytė!
Vėl jie pradeda- ramybės nebus.
Elgias jie kaip su lėlyte,
Rodos man griūna dangus..;D

GAL

Rašai, bendrauji, juokiesi, manai, kad sužavėjai ir vieną dieną:"bam" ir viskas. Bam-baigėsi žinutės. Bam- pradingo juokas. Bam-pranyko žavesys. Bam-neliko nieko, kas anksčiau mus artino, nors mes esam taip toli vienas nuo kito.. Na ir puiku. Nenori nereikia-norėsi ******* negaliu pratęsti šito pasakymo, nes dar turiu viltį-viltį, kuri plevena kažkur virš Baltijos jūros, kažkur pusiaukelėj pas tave..